Mary Anne Boleyn Miesto merė, profesorė ir mokyklų direktorė
Pranešimų skaičius : 413 Registration date : 2008-06-10
| Temos pavadinimas: Ženklai sakinio gale Sk. 10 26, 2008 5:34 pm | |
| 1. Ženklai sakinio gale
1.1. Sakinio gale rašomas taškas, klaustukas, šauktukas arba daugtaškis (tai priklauso nuo sakinio prasmės ir intonacijos), pvz.:
Miškas gūdžiai švokščia, pušelės siūbuoja lyg marčios, anytos nubartos. Paukščio niekur jokio ne tik neišgirsi, bet ir nepamatysi. Šlapia, drėgna, liūdna girioje.
Kas greičiau lekia: varna ar dviratis? O gal teiktumeis pasakyti, kada žmogus darė tai, ką norėjo? Pone Antanai, tamsta važiuosi su manim? Paskolinsi man pinigų, a?
Būry, lygiuok! Nešk, ko stovi kaip prausiamas! Vaikine, žiūrėk, prieš mane neagituok! Laimingai jums naujoje vietoje!
Dėl žmogučio liemens bėdos nebuvo: sutaisė Barbora tešlos keturkampį, į vidų įdėjo obuolių, razinų, pabarstė cinamonu ir
Nežinau
Man širdin toptelėjo, kad nebegrįš
Pastaba. Po antraštinių sakinių taškas nerašomas, pvz.:
Prašymas Laukiniai paukščiai jau grįžta Paveldo tvarkybos reglamentų rengimo taisyklės Kiauro maišo nepripilsi Priegaidės ir tono sąvoka. Lietuvių kalbos priegaidžių sistema
1.2. Sakinio galo ženklai kabutėmis skiriamõs tiesioginės kalbos ir citatos sakinio pabaigoje rašomi prieš uždaromąsias kabutes, pvz.:
Į ją pažiūrėję žmonės sakydavo: Kokia graži ir maloni mergaitė.
Ciceronas sakė: Įžangai reikia kuo daugiau svarumo ir kuo mažiau spindesio.
Šiandien klausia manęs: Kur buvai?
Lengva pasakyti: Kirsk sau...
Jis dar mažas, būdavo, vaikščioja paskui mane ir vis prašo: Terese, uogų! Teresyte, uogų!
2. Tiesioginė kalba
2.1. Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais arba kabutėmis. Jei prieš tiesioginę kalbą yra įvadinių žodžių, po jų prieš tiesioginę kalbą rašomas dvitaškis. Tiesioginė kalba pradedama didžiąja raide.
2.2. Brūkšniu skiriama tiesioginė kalba pradedama nauja eilute, pvz.:
Vaikai ėmė mėtyti į vandenį duoną ir grūdus, o jauniausias sušuko: Štai kita gulbė!
Antanukas labai norėtų tą gerąjį kiškutį pamatyti, bet nežino, kur jis gyvena. Bobule, o kur dabar kiškutis gyvena?
2.3. Brūkšniais skiriamos dialogo kalbos kiekvieno veikėjo žodžiai pradedami nauja eilute, pvz.:
Ką čia jūs užrašėte? Ar kas negerai? Esu Milašius, o jūs sąskaitą išrašėte Milakniui... Atsiprašau!.. Pataisysim.
2.4. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba po įvadinių žodžių rašoma toje pačioje eilutėje, pvz.:
Jonelis verkdamas pasakė: Daugiau aš neisiu į darželį.
Bet vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: Tėti, pasiimk mane. Aš tikrai klausysiu tavęs ir vienas niekur neisiu.
2.5. Jei perpasakojamas dialogas, tarp kabutėmis skiriamos dviejų veikėjų kalbos rašomi brūkšniai, pvz.:
Žiūriu, ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis... Su motina pasilikęs klausinėjo maloniai: Be nereikalauji ko, motušėle? Dėkui, mano Kazeli, nieko nereikia... Pasilik sau... viską man atiduodi! Eikime, sako, motušėle, aš knygą nupirksiu. Nereikia, vaikeli... mažai bematau. Motušėle, aš tau akinius nupirksiu.
2.6. Po tiesioginės kalbos esantys arba į tiesioginę kalbą įsiterpę autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide. Tiesioginė kalba nuo jų skiriama brūkšniais, kurie rašomi po kitų sakiniui reikalingų ženklų: po kablelio, šauktuko, klaustuko, daugtaškio prieš autoriaus žodžius; po taško, kablelio, dvitaškio po autoriaus žodžių, pvz.:
Na, tik sakyk greičiau, ragino Antanas.
Martynai, kinkykite! pasigirsta Viliaus balsas iš kambario.
Kaipgi aš tau akis dūmiau? nesuprato Baltaragis.
Mykoliuk, aš išteku... pagaliau tarė Severija.
Bet, kalbėjo jis, dar lieka plati dirva privačiai iniciatyvai.
Nusiramink, ramino vyrai. Mes tau nieko bloga nepadarysime.
Teisybė, pritarė Lankutienė ir pasiteiravo: O Vilko Martynas?
Tai nelabasis džiaugiasi savo darbais, pagalvojo Baltaragis ir visai nusiminė.
Kas čia dabar per žmogus? spoksojo Šešelga į Girdvainį.
Kad žinotumėt, ką aš žinau, pamanė Karalienė, tai jūs dar kitaip kalbėtumėt.
Kad taip mums tokia avelė! pagalvojo senis. Jai užtektų žolės, augančios prie griovio krašto.
2.7. Kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius ir yra skiriama kabutėmis, jos galo ženklai (šauktukas, klaustukas, daugtaškis) rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kablelis po kabučių, pvz.:
Kur jis galėjo išeiti? Tokią naktį! lyg ir stebisi motina, bet širdies gilumoje ji žino.
Ar neims lyti? pagalvojo Zenonas.
Ką aš jai dabar sakysiu?.. kvaršino Vasarį įkyri mintis.
Kaip ir mano uošvienė, pagalvojo Grėtė, bet ji saugojosi tai pasakyti.
3. Citatos
13.1. Citatos išskiriamos kabutėmis. (Kai citatos išskiriamos šriftu ar kitokiu grafiniu būdu, kabutės gali būti nerašomos.)
3.1.1. Kai citatą sudaro atskiras sakinys ar keli sakiniai, po įvadinių žodžių dedamas dvitaškis, o citata paprastai rašoma toje pačioje eilutėje; ilgesnė citata gali būti pradedama nauja pastraipa, pvz.:
Dar Aristotelis rašė: Retorika apima visas žmogaus gyvenimo sritis.
Apie perdėtą kuklumą pasakyta taip: Jei esi nekompetentingas ar nepasiruošęs, kaip sakaisi, kam eini kalbėti? O jei tas netiesa, kam pradėti savo kalbą melu?
Štai koks gyvas kvieslio paveikslas:
Savaitės viduryje į namus atjojo kvieslys kviesti į vestuves. Arklio galva ir jo paties skrybėlė buvo išpuošta margais kaspinais. <...> Jis sustojo vidury aslos įsitempęs, kaip kareivis rikiuotėje, pakėlė ranką ir pakratė lazdą, ant kurios suplevėsavo kaspinai ir rūtos ir sutilindžiavo varpelis.
3.1.2. Po citatų esantys ir į jas įsiterpę autoriaus žodžiai rašomi taip kaip autoriaus žodžiai prie tiesioginės kalbos (žr. 12.6), pvz.:
Ar visuomet vaizdingas žodis geriau už neutralų? svarstydamas žodžių vartosenos tikslingumą klausia J. Pikčilingis.
Stinga išraiškos priemonės, vartok tarmybę, sakė Rygiškių Jonas.
Pareina namo, toliau rašo skaitytoja, ir prasėdi visą laiką prie televizoriaus.
3.2. Cituojamas eiliuotos kalbos posmas rašomas nauja pastraipa ir be kabučių arba su kabutėmis toje pačioje eilutėje (eilučių ir posmų pabaiga žymima pasviraisiais brūkšniais), pvz.:
Miškinio kūryboje plazda gyva žodžių dvasia, atklydusi iš liaudies dainų:
Kur miškeliai, pakvipę sakais,
Kur takeliai takai,
Skersai išilgai išminti...
Eilėraštyje kontrasto principu gretinami vaizdai subtiliai perteikia kontekstą: Ar tai tu, ar maža kregždutė, / Ant pavasario delno nutūpus, / Sučiauškėjai linksma, lengvutė / Nuskridai, pamojus sparnais. // Mūsų upės gilios ir ramios, / Medžių šakos žalios ir žemos / Prisiglausk prie motinos žemės, / Pasipuošusios sodais jaunais.
3.3. Citata, sudaranti autoriaus sakinio dalį, rašoma toje pačioje eilutėje ir pradedama mažąja raide, pvz.:
Pasakymas patraukti kaltinamuoju, vartojamas Baudžiamojo proceso kodekse, vertinamas kaip specifinis teisės kalbos pasakymas. Apie švietimo įstaigų pavadinimus taisyklių 1 punkte pasakyta, kad juose reikia vengti nebūtinos informacijos. Šitą pažadą pakartojo apaštalas Paulius, sakydamas, kad visi esame viena duona ir vienas kūnas. | |
|